Išminties 18

₁O tavo šventiesiems švietė didžiulė šviesa.

Anie, girdėdami balsus,

bet nematydami, laikė šiuos esant laimingus,

neturėjusius tiek kentėti,

₂buvo dėkingi, kad tavo šventieji,

nors pirma skriausti, nekeršijo

ir prašė atleisti už jų piktą valią.

₃Vietoj tamsos tu parūpinai liepsnojantį ugnies stulpą,

kad vestų tavo tautą nenužymėtu keliu,

ir davei švelnią saulę jų garbingai kelionei.

₄Juk anie buvo verti netekti šviesos

ir būti įkalinti tamsoje,

nes laikė įkalintus tavo vaikus,

per kuriuos tavo amžinoji Įstatymo šviesa

turėjo būti duota pasauliui.

₅Jiems nusprendus žudyti tavo šventųjų kūdikius,

nors vienas berniukas iš pasmerktųjų buvo išgelbėtas,

tu nubaudei, atimdamas daugybę jų vaikų

ir sunaikindamas nuožmiu užsimojimu juos visus kaip vieną.

₆Apie tą naktį mūsų protėviams buvo pranešta iš anksto,

kad tikėdami gautais pažadais būtų drąsūs.

₇Tavo tauta laukė teisiųjų išgelbėjimo

ir savo priešų žūties.

₈Kuo baudei mūsų priešus,

tuo mus šaukei prie savęs ir pagerbei.

₉Pamaldūs gerų žmonių vaikai slapčia atnašavo aukas

ir vieningai įsipareigojo dieviškajam Įstatymui,

kad šventieji dalytųsi ir palaima, ir pavojumi lygiai,

pirma pagiedoję protėvių šlovės giesmes.

₁₀Jiems atsakė ausis rėžiąs priešų klyksmas,

ir visur buvo girdėti gaili rauda dėl mirusių vaikų.

₁₁Vergas buvo nubaustas tokia pat bausme

kaip ir šeimininkas,

prasčiokas kentėjo tokią pat netektį

kaip ir karalius.

₁₂Visi jie, tokios pat mirties ištikti,

turėjo mirusiųjų be skaičiaus.

Gyvųjų neužteko net jiems palaidoti,

nes brangiausi palikuonys buvo sunaikinti

vienu akimirksniu.

₁₃Jie netikėjo nieku kitu, kaip tik savo kerais,

tačiau kai jų pirmagimiai buvo sunaikinti,

pripažino tautą esant Dievo vaiku.

₁₄Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla

ir naktis jau buvo įpusėjusi,

₁₅tavo visagalis žodis žengė iš dangaus,

nuo karališkojo sosto,

į vidurį šalies, skirtos pražūčiai,

tarsi nepermaldaujamas galiūnas,

₁₆nešinas tavo tikrojo įsako aštriu kalaviju.

Nusileidęs jis visa pripildė mirties;

stovėdamas ant žemės, jis lietė dangų.

₁₇Ūmai juos ėmė gąsdinti baisūs sapnų reginiai

ir apniko netikėtos baimės.

₁₈Vieni čia, kiti ten,

pusgyviai parblokšti ant žemės

jie sakė, dėl ko miršta,

₁₉nes juos gąsdinę sapnai apie tai iš anksto įspėjo,

kad nežūtų nežinodami, dėl ko kenčia.

₂₀Vienu metu mirtį patyrė ir teisieji –

dykumoje daugelį užklupo maras, –

bet dieviškas pyktis truko neilgai.

₂₁Vyras be priekaišto atskubėjo jų ginti,

nešinas savo tarnybos skydu –

malda ir permaldavimo smilkalais.

Jis atsilaikė prieš pyktį ir sustabdė nelaimę

parodydamas, kad jis tavo tarnas.

₂₂Ne kūno jėga, ne ginklų galybe jis nugalėjo pyktį,

bet savo žodžiu numalšino baudėją, primindamas

mūsų protėviams duotas priesaikas ir sandoras.

₂₃Kai mirusieji jau gulėjo vieni ant kitų krūvomis,

jis įsiterpė ir sulaikė pyktį,

užkirsdamas jam kelią pas gyvuosius.

₂₄Ant jo ilgo apdaro buvo atvaizduotas visas pasaulis,

ant keturių brangakmenių eilių buvo išraižyti

garbingi protėvių vardai,

o diademoje ant galvos – tavo didybė.

₂₅Tai išvydęs naikintojas atsitraukė ir net pabūgo;

to vieno pykčio išsiveržimo buvo gana.